Kodėl plastiko perdirbimas vis dar neišspręstas?

Plastikas yra viena plačiausiai naudojamų medžiagų pasaulyje – patvari, universali ir pigi gaminti. Tačiau būtent šios savybės daro jį ilgalaike problema, kai jis tampa atliekomis. Nepaisant dešimtmečius vykusių informacinių kampanijų, tik apie 9% viso kada nors pagaminto plastiko buvo perdirbta.

Viena priežastis – dizainas: dauguma plastiko pakuočių ir gaminių niekada nebuvo sukurti galvojant apie jų perdirbimą. Medžiagų mišiniai, dažikliai, priedai ir užterštumas procesą padaro daug sudėtingesnį nei tiesiog ištirpdyti seną produktą į naują.

Kita priežastis – infrastruktūra: perdirbimo sistemos įvairiose šalyse labai skiriasi, o daugelyje vietų jos dar negali susitvarkyti su plastiko rūšių įvairove.

Plastiko perdirbimo esmė – panaudotų gaminių surinkimas, jų suskaidymas ir pavertimas žaliavomis naujų produktų gamybai. Tikslas – kuo ilgiau išlaikyti plastiką ekonomikos grandinėje, išvengiant poreikio gaminti naują iš iškastinio kuro. Tačiau, skirtingai nei stiklas ar metalai, plastikas su kiekvienu perdirbimo ciklu gali prarasti savo kokybę, o tai riboja, kiek kartų jis gali būti pakartotinai panaudotas ta pačia forma.

Ateinančiuose įrašuose apžvelgsime pagrindines technologijas, kurios daro perdirbimą įmanomą, jų iššūkius bei vis svarbesnį politikos vaidmenį formuojant plastiko ateitį.

RMP tiki, kad plastiko perdirbimo gerinimui reikia tiek vietinių veiksmų, tiek platesnio suderinamumo su Europos iniciatyvomis. Mes ieškome technologijų ir partnerystės galimybių, kurios galėtų iš esmės pakeisti situaciją Baltijos regione.